Sekite mus „Facebook“ 👍
Auksinis Lietuvos vandenų gyventojas
Daugumai žvejų žodis „karosas“ asocijuojasi su pilkšva, sidabrinės spalvos žuvimi, dažnai sutinkama kaimo tvenkiniuose. Tačiau Lietuvos ežeruose ir ramiose upių senvagėse slypi kur kas retesnis ir įspūdingesnis jo giminaitis – geltonasis karosas, dar vadinamas auksiniu.
Ši žuvis atrodo tarsi nužengusi iš pasakos: jos žvynai tviska vario, bronzos ar net gryno aukso atspalviais, o pelekai turi rausvą apvadą. Kūnas aukštas ir apvalus, gerokai besiskiriantis nuo plokštesnio sidabrinio karoso.
Neįtikėtinas gebėjimas išgyventi
Vis dėlto didžiausia geltonojo karoso paslaptis slypi ne jo išvaizdoje, o unikaliame gebėjime prisitaikyti. Žiemą, kai nedideli, dumblini vandens telkiniai įšąla iki pat dugno ir juose beveik nelieka deguonies, ši žuvis panyra į anabiozę – būseną, panašią į gilų miegą.
Kad išgyventų kelis mėnesius be deguonies, geltonojo karoso organizmas pradeda naudoti procesą, kurio metu energijai gaminti skaidomos angliavandenių atsargos. Šio proceso šalutinis produktas – etilo alkoholis, kuris išskiriamas per žiaunas. Būtent šis gebėjimas leidžia jam ištverti sąlygas, kuriose kitos žuvys, pavyzdžiui, lydekos ar ešeriai, paprasčiausiai žūtų.
Kur ieškoti šio lobio?
Geltonasis karosas – ramybės ir atokumo mėgėjas. Jo nereikėtų ieškoti srauniose upėse ar dideliuose, skaidriuose ežeruose. Tikroji jo stichija – seni, dumblėti miško ežerėliai, užpelkėjusios kūdros ir ramios upių senvagės, kurias daugelis žvejų tiesiog aplenkia.
Pasak patyrusių meškeriotojų, ši žuvis yra itin atsargi ir baikšti. Jos kibimas dažnai būna vos juntamas, todėl pagauti geltonąjį karosą laikoma didele sėkme ir kantrybės išbandymu.
Nykstanti rūšis, kurią privalome saugoti
Deja, geltonųjų karosų populiacija Lietuvoje sparčiai mažėja. Pagrindinė to priežastis – konkurencija su invaziniu sidabriniu karosu. Šis atvykėlis iš Rytų yra vislesnis, agresyvesnis ir greičiau dauginasi, todėl pamažu išstumia vietinę rūšį iš jos buveinių.
Dėl šios priežasties gamtos mylėtojai ir žvejai raginami elgtis atsakingai. Jei pasiseka sugauti šį Lietuvos vandenų auksą, geriausia, ką galima padaryti, – pasidžiaugti laimikiu, įsiamžinti nuotraukoje ir paleisti jį atgal į vandenį. Taip suteikiama galimybė šiai unikaliai žuviai toliau gyventi ir daugintis, o ateities kartoms – taip pat patirti atradimo džiaugsmą.
