Nosies gleivių valgymas: biologinis smalsumas ar evoliucinė nauda?

Daugumai suaugusiųjų nosies gleivių valgymas sukelia instinktyvų pasibjaurėjimą: vaikas, susikaupęs krapštantis nosį ir vėliau ramiai suvalgantis tai, ką rado. Tačiau mokslas į šį reiškinį, oficialiai vadinamą mukofagija, žvelgia kur kas giliau nei tik į „blogo auklėjimo“ problemą.

Kas yra mukofagija?

Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių muco (gleivės) ir phagein (valgyti). Tai elgesys, kai asmuo vartoja savo paties išdžiūvusias nosies gleives. Nors tai dažniausiai siejama su vaikyste, kai kurios studijos rodo, kad šis įprotis, nors ir slepiamas, gali išlikti ir suaugusiųjų pasaulyje.

Kodėl vaikai tai daro?

Mokslininkai išskiria kelias pagrindines priežastis, kodėl šis reiškinys toks paplitęs tarp mažamečių:

1. Sensorinis tyrinėjimas. Vaikai pažįsta pasaulį per pojūčius. Nosies gleivės turi specifinį, sūrų skonį dėl jose esančių druskų. Šis skonis gali būti patrauklus besivystantiems receptoriams.
2. Patogumas ir higiena. Mažiems vaikams tai yra intuityvus būdas „išsivalyti“ kvėpavimo takus, kai jie neturi po ranka servetėlės ar dar nemoka tinkamai išsipūsti nosies.
3. Socialinių filtrų trūkumas. Vaikai dar nėra išmokę kultūrinių normų, kurios diktuoja, kad kūno išskyros yra „nešvarios“. Jiems tai tiesiog dar viena jų kūno dalis.

„Higienos hipotezė“: ar tai gali būti naudinga?

Viena įdomiausių ir labiausiai diskutuojamų teorijų priklauso Kanados Saskačevano universiteto biochemikui Scottui Napperiui. Jis kelia prielaidą, kad mukofagija gali būti evoliuciškai išugdytas elgesys, skirtas stiprinti imuninę sistemą.

• Natūrali vakcinacija. Nosies gleivės veikia kaip filtras, sulaikantis aplinkos mikrobus, virusus ir žiedadulkes. Kai šios gleivės suvalgomos, į virškinamąjį traktą patenka nuslopinti ligų sukėlėjai. Tai gali padėti organizmui saugiai „susipažinti“ su aplinkos grėsmėmis ir pasigaminti reikiamus antikūnus.
• Dantų apsauga. Masačusetso technologijos instituto (MIT) tyrėjai pastebėjo, kad gleivėse esantys baltymai – mucinai – gali apsaugoti dantis nuo kariesą sukeliančių bakterijų, trukdydami joms prisitvirtinti prie emalio.

Mediko žvilgsnis: rizika ir pavojai

Nors teorijos apie naudą skamba viltingai, dauguma gydytojų rekomenduoja šio įpročio neskatinti. Pagrindinės rizikos yra susijusios ne su pačiu gleivių virškinimu, o su krapštymo procesu:

• Infekcijų plitimas. Ant rankų esančios bakterijos, tokios kaip auksinis stafilokokas, per mikroįtrūkimus nosies gleivinėje gali sukelti vietinius uždegimus.
• Gleivinės pažeidimai. Nuolatinis krapštymas gali pažeisti trapius nosies kapiliarus, sukelti lėtinį kraujavimą ar net nosies pertvaros opas.
• Teršalų koncentracija. Nosies gleivės filtruoja ne tik bakterijas, bet ir miesto dulkes bei sunkiuosius metalus. Juos nuryti nėra sveika.

Mukofagija gyvūnų pasaulyje

Žmonės nėra vieninteliai, pasižymintys tokiu elgesiu. Pastebėta, kad daugelis primatų taip pat krapšto nosį ir laižo pirštus. Ypatingo mokslininkų dėmesio sulaukė Madagaskaro lemūrai, kurie savo neįtikėtinai ilgu pirštu pasiekia giliausius nosies kanalus. Tai rodo, kad šis elgesys gali turėti gilias biologines šaknis, siekiančias mūsų bendrus protėvius.

Išvada

Nors mukofagija išlieka socialiniu tabu, ji puikiai iliustruoja sudėtingą žmogaus kūno ir aplinkos sąveiką. Tai pusiausvyra tarp evoliucinių mechanizmų, galinčių stiprinti mūsų atsparumą, ir šiuolaikinių higienos standartų. Daugumai vaikų tai yra tik trumpas raidos etapas, kurį geriausia pasitikti ne su gėdinimu, o su kantrybe ir mokymu naudotis servetėle.