Sekite mus „Facebook“ 👍
Įvadas: sprendimas, pakeitęs penktadienio vakarus
Penktadienio vakaras. Stoviu virtuvėje, žvilgsnis slysta šaldytuvo link ir staiga suvokiu – nebeturiu ką veikti su rankomis. Taip prasidėjo mano 90 dienų eksperimentas be alkoholio. Pirmoji savaitė buvo ne apie sveikesnį gyvenimo būdą, o apie keistą tuštumą, atsivėrusią ten, kur anksčiau įprastai stovėdavo taurė vyno ar bokalas alaus.
Draugas, šį kelią nuėjęs prieš metus, perspėjo: „Sunkiausia bus ne dėl fizinio poreikio, o dėl įpročio. Galva priešinsis labiau nei kūnas.“ Jis buvo visiškai teisus.
Pirmasis mėnuo: kūno maištas ir netikėtas aiškumas
Pirmąsias trisdešimt dienų jaučiausi lyg sirgčiau. Pirmą savaitę kamavo nemiga, padidėjęs dirglumas ir nenumaldomas potraukis saldumynams. Pasak specialistų, tai normali nervų sistemos reakcija, kai ji staiga netenka įprasto slopiklio. Antrą savaitę organizmas reikalavo sūraus maisto ir šokolado – taip jis bandė kompensuoti energijos trūkumą, kurį anksčiau gaudavo iš alkoholio.
Tačiau trečią savaitę įvyko lūžis. Vieną rytą prabudau anksčiau nei žadintuvas, o galva buvo neįprastai lengva ir aiški. Miegas, pirmas dvi savaites buvęs paviršutiniškas ir neramus, pagaliau tapo gilus ir kokybiškas. Tyrimai rodo, kad maždaug po mėnesio blaivybės smegenys pradeda atkurti normalią REM miego fazę, kurią alkoholis ardo labiausiai. Naktinių prabudimų skaičius sumažėjo perpus, o rytais pirmą kartą per daugelį metų jausdavausi išties pailsėjęs.
Antrasis mėnuo: klastingas nuobodulio spąstai
Praėjus maždaug šešiasdešimčiai dienų, susidūriau su priešu, kurio nesitikėjau – nuoboduliu. Tai nebuvo paprastas laisvo laiko pojūtis, o gilus, slegiantis jausmas, kai vakare tiesiog nežinai, kur save dėti. Anksčiau šias valandas užpildydavo gėrimai ir pokalbiai, o dabar jas pakeitė tyla.
Draugas perspėjo ir apie tai: „Šešiasdešimta diena yra pavojingesnė už pirmąją. Pirmąją dieną žinai, kad bus sunku ir tam ruošiesi. O po dviejų mėnesių pradedi galvoti: „Aš jau viską kontroliuoju, viena taurė nieko nepakeis.“ Būtent čia slypi didžiausia rizika.“
Klinikiniai stebėjimai patvirtina, kad nuobodulys yra vienas dažniausių atkryčio veiksnių šiame etape. Smegenys puikiai prisimena seną rutiną ir siūlo lengviausią sprendimą. Man padėjo gydytojos patarimas: užpildyti vakarus fizine veikla. Sportas, ilgi pasivaikščiojimai ar net paprasčiausias namų tvarkymas padėjo nukreipti mintis ir įveikti šį sudėtingą etapą.
Trečiasis mėnuo: kas iš tiesų pasikeitė?
Po trijų mėnesių pokyčiai buvo tokie akivaizdūs, kad pats savęs neatpažinau. Dingo nuolatinis „smegenų rūkas“, kurį anksčiau laikiau normalia būsena. Koncentracija pagerėjo tiek, kad darbai, anksčiau trukdavę visą dieną, dabar tilpdavo į kelias valandas.
Nuotaikos svyravimai tapo kur kas retesni. Jie nedingo, bet nebebuvo tokių aštrių šuolių nuo euforijos iki visiško nuovargio vakare. Specialistai aiškina, kad per 90 dienų smegenų dopamino sistema pradeda stabilizuotis ir nebelaukia dirbtinio atlygio iš išorės.
Vis dėlto atsirado ir tai, apie ką niekas neįspėjo – trumpalaikiai nerimo priepuoliai be jokios aiškios priežasties. Pasirodo, tai taip pat normalu. Nervų sistema, metų metus slopinta alkoholiu, dabar turi iš naujo mokytis savarankiškai tvarkytis su kasdieniu stresu. Šis etapas gali trukti kelias savaites, bet galiausiai praeina.
Dabar, stovėdamas toje pačioje virtuvėje penktadienio vakarą, mano rankos nebeieško taurės. Jos ieško raktų nuo spintelės, kurioje guli bėgimo bateliai.
