Sekite mus „Facebook“ 👍
Ką jūsų mėgstamiausia spalva iš tiesų pasako apie jus?
Kokia jūsų mėgstamiausia spalva? Jei atsakėte „mėlyna“, esate ne vieni – tai populiariausias pasirinkimas visame pasaulyje. Tačiau ar kada susimąstėte, kodėl būtent šis atspalvis taip traukia? Moksliniai tyrimai rodo, kad už šio, atrodytų, paprasto estetinio pomėgio gali slypėti kur kas gilesnės psichologinės priežastys, atskleidžiančios net tai, ko patys apie save galbūt nežinote.
Nerimo ir vienatvės atspalvis?
Ryšys tarp spalvų ir emocijų mokslininkus domino seniai. Istorija siekia dar 1961-uosius, kai JAV tyrėjai pastebėjo stulbinantį dėsningumą: net 40 proc. psichiatrinių pacientų savo mėgstamiausia spalva įvardijo mėlyną. Šis skaičius buvo gerokai didesnis nei bendroje populiacijoje.
Vėlesni tyrimai šią tendenciją tik patvirtino. Pastebėta, kad žmonės, jaučiantys stipresnį nerimą, vienišumą ar polinkį į depresiją, dažniau renkasi šaltesnius atspalvius, ypač mėlyną ir violetinę. Tačiau kodėl?
Ramybė ar liūdesys: dviprasmiška mėlynos reikšmė
Spalvų psichologijoje mėlyna yra lyg moneta su dviem pusėmis. Viena vertus, ji asocijuojasi su ramybe, saugumu, stabilumu ir patikimumu – ne veltui ją savo logotipuose naudoja daugybė verslo ir technologijų įmonių. Kita vertus, tai – liūdesio, atsitraukimo ir melancholijos spalva. Anglų kalbos posakis „feeling blue“ (liet. „jaustis mėlynai“), reiškiantis liūdesį, atsirado neatsitiktinai.
Mokslininkai kelia hipotezę, kad prastesnės emocinės būsenos metu žmogaus smegenys instinktyviai ieško to, kas nereikalauja papildomų pastangų. Ryškios ir šiltos spalvos (pavyzdžiui, raudona ar geltona) stimuliuoja, o mėlyna yra rami, nekonfrontuojanti. Ji tiesiog leidžia būti, nereikalaudama emocinės reakcijos.
Emocinis barometras: kaip keičiasi spalvų pomėgiai
Vienas įdomiausių atradimų šioje srityje – spalvų pasirinkimas nėra nekintamas. Jis gali keistis kartu su mūsų vidine būsena. Tai puikiai iliustravo Kinijoje atliktas tyrimas, kuriame stebėti depresija sergantys pacientai.
Prieš pradedant gydymą, dauguma jų rinkosi šaltus atspalvius – mėlyną, pilką, violetinę. Tačiau po sėkmingo terapijos kurso jų pasirinkimai kardinaliai pasikeitė: paletėje atsirado daugiau geltonos, oranžinės ir kitų šiltų, ryškių spalvų. Tai rodo, kad spalvų pomėgis gali veikti kaip savotiškas emocinis barometras – tylus signalas apie mūsų vidinius pokyčius.
Svarbus perspėjimas: tai nėra diagnozė
Perskaičius tai, svarbu giliai įkvėpti ir neskubėti daryti išvadų. Jei mėgstate mėlyną spalvą, tai tikrai nereiškia, kad jums kažkas negerai. Šią spalvą mėgsta šimtai milijonų laimingų ir psichiškai sveikų žmonių visame pasaulyje.
Moksliniai tyrimai rodo koreliaciją (ryšį), o ne priežastinį ryšį. Mėlynos spalvos pomėgis nėra depresijos ar nerimo diagnozė. Tai tiesiog vienas iš daugelio veiksnių, galinčių atspindėti tam tikras tendencijas.
Psichologė Rasa sako, kad kur kas svarbiau yra stebėti ne pačią spalvą, o jos pasirinkimo pokytį. „Jei žmogus visą gyvenimą žavėjosi ryškiomis spalvomis, o staiga jo aplinkoje ir aprangoje ima dominuoti tik pilka ir tamsiai mėlyna, tai gali būti signalas, į kurį verta atkreipti dėmesį“, – paaiškino ji.
Spalvos – tylus vidinio pasaulio veidrodis
Taigi, mėlyna spalva nėra nei „gera“, nei „bloga“. Ji, kaip ir daugelis dalykų, susijusių su žmogaus psichika, yra daugiaprasmė. Vis dėlto mintis, kad spalvos, kurias nesąmoningai renkamės savo drabužiams, namų interjerui ar telefono ekrano fonui, gali būti tylus mūsų vidinio pasaulio atspindys, išties intriguoja. Kartais jos prabyla anksčiau, nei mes patys išdrįstame sau garsiai įvardyti, kaip jaučiamės.
