Žiovulys: kodėl žiovaujame ir kodėl jis yra „užkrečiamas“?

Žmogaus kūnas turi daugybę paslapčių, o žiovulys – viena iš jų. Tai nėra itin malonus reiškinys, o kartais net laikomas nemandagiu, tačiau mes visi tai darome. Ir kai kyla noras žiovauti, dažnai negalime susilaikyti ir to išvengti.

Paprastai manome, kad žiovulys rodo, jog esame pavargę arba nuobodžiaujame, tačiau kai kurie žmonės teigia, kad dažniau žiovauja sportuodami arba dainuodami. Taigi, jei tai nėra tik ženklas, kad esame mieguisti ar nuobodžiaujame, kodėl mes iš tikrųjų žiovaujame?

Ir dar viena mįslingiausia žiovavimo dalis: atrodo, kad jis yra užkrečiamas. Tiesą sakant, jis toks užkrečiamas, kad net nereikia matyti kito žmogaus žiovaujančio, kad pats imtum žiovauti. Kartais užtenka tik išgirsti žiovulį arba apie jį pagalvoti.

Taigi, kodėl mes žiovaujame ir kodėl jis yra „užkrečiamas“?

Kodėl mes žiovaujame?

Ekspertai skirsto žiovulį į du tipus: žiovulį, kuris vadinamas spontanišku žiovuliu, ir žiovulį, kuris atsiranda pamačius, kaip žiovauja kitas žmogus, vadinamu užkrečiamuoju žiovuliu.

Tačiau nesvarbu, ar tai spontaniškas, ar užkrečiamas žiovulys, kodėl mes apskritai žiovaujame? Pasirodo, iš tikrųjų mokslininkai iki šiol nežino, kodėl mes žiovaujame. Tačiau kai kurios teorijos teigia, kad žiovulys padeda:

• Reguliuoti savo smegenų temperatūrą;
• Pažadinti savo kūną;
• Kraują aprūpinti didesniu deguonies kiekiu;
• Palaikyti plaučių audinio sutepimą.

Nors kai kurios iš šių teorijų buvo iš esmės paneigtos, viena iš naujesnių ir žinomesnių teorijų, kuri vis dar turi tam tikrą reikšmę, teigia, kad žiovulys gali būti būdas reguliuoti smegenų temperatūrą.

Jūsų smegenys geriausiai veikia, kai jų temperatūra yra optimali. Pavyzdžiui, kai jūsų smegenys įkaista, gali nukentėti kognityvinė veikla.

Todėl jūsų kūnas turi keletą būdų reaguoti į temperatūros pokyčius, pavyzdžiui, prakaituoti arba drebėti, plėsti arba siaurinti kraujagysles ir sukelti elgesį, dėl kurio ieškote vėsesnio arba šiltesnio oro (t. y. vasarą einate į baseiną, o žiemą apsimaunate mėgstamas jaukias kojines).

Smegenų termoreguliacijos teorija rodo, kad žiovulys yra dar vienas mechanizmas, padedantis atvėsinti jūsų kūną, konkrečiai – atvėsinti smegenis.

Šią teoriją patvirtina daugybė mokslinių tyrimų. Tyrimai su gyvūnais ne tik parodė, kad prieš žiovulį dažnai pakyla smegenų temperatūra, o po to ji sumažėja, bet ir egzistuoja ryšys tarp aplinkos oro temperatūros ir tikimybės, kad žmonės žiovauja.

Pagrindinė teorija yra ta, kad, esant optimaliai oro temperatūrai, žiovulys gali padėti atvėsinti smegenis.

Jei tai tiesa, ši sąvoka būtų fiziologiškai susijusi su žiovavimu. Smegenų atvėsinimas žiovuliu galėtų padėti užtikrinti optimalų kognityvinį našumą. Tačiau yra daug skeptikų, kurie skeptiškai vertina smegenų atvėsinimo teoriją.

Kaip bebūtų, nepriklausomai nuo to, ar egzistuoja fiziologinė žiovavimo priežastis, ar ne, ekspertai sutinka, kad žiovulys iš tiesų yra užkrečiamas.

Kodėl žiovulys yra užkrečiamas?

Panašiai kaip ir su paslaptimi, kodėl mes žiovaujame, ekspertai taip pat nėra tikri, kodėl žiovavimas yra toks užkrečiamas.

Žinoma tik tai, kad spontaniškas žiovulys – kad ir dėl kokių priežasčių jis atsirastų – yra senas, evoliuciškai išlikęs elgesys, būdingas daugeliui stuburinių gyvūnų.

Tačiau atrodo, kad užkrečiamas žiovulys būdingas tik keliems žinduoliams, įskaitant žmones, nežmoginius primatus ir prijaukintus šunis. Dar daugiau, užkrečiamasis žiovulys žmonių elgesyje iš tikrųjų pasireiškia tik ankstyvoje vaikystėje.

Apibendrindami ekspertai mano, kad užkrečiamas žiovulys gali būti socialinio bendravimo priemonė, būdinga tik aukštesnio lygio žinduoliams.

Atsižvelgiant į smegenų atvėsinimo teoriją, galbūt žiovavimas išsivystė, kad taptų užkrečiamas, kaip priemonė padidinti grupės žmonių kognityvinius gebėjimus ir budrumą.

Nors šiandienos pasaulyje tai gali skambėti kvailai, urvuose gyvenusiems mūsų protėviams, kuriems, norint išgyventi, reikėjo išlikti budriems grupėje, tai galėjo būti svarbus kolektyvinis elgesys.

Tačiau tie, kurie atmeta šią fiziologiškai svarbią žiovavimo teoriją, vis dėlto mano, kad šis elgesys išliko evoliucijos eigoje dėl savo socialinio poveikio.

Tiksliau, šie ekspertai mano, kad žiovavimas atlieka tam tikrą vaidmenį socialiniame bendravime – kad tai tam tikros vidinės būsenos ženklas. Galbūt žiovulys iš tiesų padėjo mūsų protėviams pasakyti: ši patirtis nemaloni, bet nekelia nerimo.

Nors neaišku, ką iš tiesų perduoda žiovulys, kai kurie ekspertai mano, kad jo užkrečiamas pobūdis taip pat gali būti būdas parodyti empatiją ir suderinti žmonių emocines būsenas.

Tiesą sakant, neseniai atliktas tyrimas rodo, kad užkrečiamą žiovulį dažniau patiriame su artimiausiais pažįstamais nei su nepažįstamais žmonėmis.

Taigi, kai kitą kartą žiovausite, pagalvokite, ar esate pavargęs, nuobodžiaujate, ar nei viena, nei kita, taip pat ar žiovulys kyla savaime, ar žiovaujate, nes apie tai galvojate. Galite net pabandyti patys nuspręsti, kuria žiovavimo teorija labiausiai tikite.