Išėjus į pensiją apėmė neviltis? Psichologė paaiškina, kodėl pirmi mėnesiai būna sunkiausi

Ilgai laukta laisvė, kuri gąsdina

Pirmąjį rytą išėjęs į pensiją, buvęs gamybos vadovas Vytautas pabudo įprastai – šeštą valandą. Patikrinęs telefoną ir elektroninį paštą, jis nerado nieko: jokių naujų laiškų, jokių užduočių ar suplanuotų susitikimų. Prieš akis nusidriekė visa diena, tačiau joje – nė vieno plano. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip išsvajotos atostogos, netrukus virto nerimo ir pasimetimo kupinu laikotarpiu.

„Pirmas mėnuo buvo lyg atostogos. Antras – keistas sapnas. O trečią mėnesį tiesiog sėdėjau ant sofos ir nebesupratau, kokia prasmė ryte keltis“, – savo patirtimi dalijasi vyras. Tokios istorijos, pasak su senjorais dirbančios psichologės Astos, yra ne išimtis, o taisyklė. Daugelis dešimtmečius laukia pensijos kaip finišo linijos, tačiau niekas neparuošia tam, kas laukia už jos – tuštumai, kurią reikia užpildyti pačiam.

Tapatybės praradimas: kas aš be savo pareigų?

Tyrimai rodo, kad praėjus maždaug pusei metų po išėjimo į pensiją, daugelis žmonių susiduria su aštriu psichologiniu sunkmečiu. To priežastis – ne nuobodulys, o staigus tapatybės praradimas. Ilgus metus buvęs svarbia profesinio pasaulio dalimi, žmogus staiga praranda socialinį statusą ir vaidmenį, su kuriuo buvo susitapatinęs.

„Trisdešimt dvejus metus buvau „vadovas Vytautas“. Kai šio statuso neliko, nebesupratau, kas aš esu be šio žodžio prieš savo vardą“, – atvirauja pašnekovas. Psichologės teigimu, darbas daugeliui suteikia ne tik finansinį stabilumą, bet ir struktūrą, socialinius ryšius bei prasmės jausmą. Staiga viso to netekus, gali ištikti gili krizė.

Netikėtas gedulas dėl prarasto laiko

Specialistė pabrėžia, kad išėję į pensiją žmonės išgyvena tikrą gedulą. „Jie gedi ne tik paties darbo. Dažnai juos užplūsta sielvartas dėl praleistų šeimos vakarienių, atidėliotų atostogų ir viso laiko, paaukoto karjerai bei terminams. Ateina skaudus suvokimas, kad to laiko niekas nebegrąžins“, – aiškina psichologė Asta.

Šis sielvartas dažniausiai pasireiškia ne ašaromis ar liūdesiu, o giliu pasimetimo jausmu, irzlumu ir apatija. „Žmona sakė, kad tapau nervingas ir niūrus. O aš tiesiog nežinojau, kur dėti savo rankas ir mintis“, – prisimena Vytautas.

Struktūros vakuumas: kai laisvės yra per daug

Paradoksalu, tačiau didžiausią nerimą daugeliui naujųjų pensininkų kelia būtent neribota laisvė. Kai dešimtmečius gyvenama pagal griežtą dienotvarkę, staigus jos dingimas sukelia ne džiaugsmą, o visišką dezorientaciją. Psichologė tai vadina „struktūros vakuumu“.

„Darbe viskas buvo aišku: aštuntą – susirinkimas, dešimtą – ataskaita, po pietų – skambučiai. Dabar turiu šešiolika laisvų valandų per dieną ir nė vienos svarios priežasties pakilti nuo kėdės“, – pasakoja Vytautas. Būtent gebėjimas susikurti naują rutiną ir dienotvarkę yra vienas svarbiausių sėkmingos adaptacijos veiksnių.

Kaip iš naujo atrasti prasmę?

Vytauto istorijoje lūžis įvyko, kai kaimynas paprašė padėti restauruoti seną valtį. Iš pradžių buvęs tik pagalbininku, vyras pamažu įsitraukė į procesą ir atrado naują aistrą. „Po mėnesio jau negalėjau sulaukti ryto, kad vėl grįžčiau į garažą“, – šypsosi jis.

Psichologė patvirtina, kad naujos veiklos atradimas yra vienas veiksmingiausių būdų įveikti adaptacijos sunkumus. „Greičiausiai atsigauna tie, kurie sąmoningai pasirenka naują veiklą ir nebijo vėl tapti pradedančiaisiais. Nesvarbu, ar tai būtų sodininkystė, savanorystė, ar senos valties restauravimas. Svarbiausia – turėti tikslą, kuris verstų keltis ryte“, – teigia specialistė.

Vytautas dabar su šypsena prisimena tą pirmąjį tuščią rytą. „Tada maniau, kad pensija – tai pabaiga. Dabar suprantu, kad tai tebuvo ilga ir nemaloni pertrauka tarp dviejų skirtingų gyvenimų.“