Mokslininkai atskleidė, kaip jaučiasi vienišiai, kurie niekada neturėjo rimtų ilgalaikių santykių

Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad asmenys, kurie niekada neturėjo rimtų ilgalaikių santykių, gali turėti išskirtinių asmenybės bruožų ir patirti mažesnį pasitenkinimą gyvenimu, palyginti su tais, kurie yra turėję partnerystę.

Ką teigia mokslininkai?

Brėmeno universiteto (Vokietija) mokslininkai 27 Europos šalyse apklausė daugiau kaip 77 000 50 metų ir vyresnių žmonių.

Tyrimas atskleidė, kad visą gyvenimą gyvenantys viengungiai pasižymėjo žemesniais ekstraversijos, atvirumo ir pasitenkinimo gyvenimu rodikliais, palyginti su tais, kurie šiuo metu yra vieniši, bet praeityje turėjo partnerį ar buvo susituokę.

Be to, visi vienišiai nurodė žemesnius šių rodiklių balus, palyginti su porose gyvenančiais žmonėmis.

Tyrėjai teigia, kad asmenybės bruožų skirtumus gali lemti atrankos poveikis, kai tam tikrų asmenybės tipų asmenys yra labiau linkę užmegzti santykius.

Jie taip pat pažymėjo, kad tam tikrą vaidmenį gali atlikti socializacija arba ilgalaikių santykių poveikis asmenybei.

Vienišumas blogina pasitenkinimą gyvenimu

Tyrimo metu nustatyta, kad vienišumas visuomenėse, kuriose tikimasi santuokos, gali pabloginti pasitenkinimą gyvenimu. Tai ypač akivaizdu šalyse, kuriose santuokų skaičius didesnis, pavyzdžiui, Pietų Europos valstybėse.

Tačiau vienišos moterys, palyginti su vienišais vyrais, buvo labiau patenkintos gyvenimu, o vyresnio amžiaus žmonės buvo labiau patenkinti savo vienatve nei vidutinio amžiaus žmonės.

Pagrindinė tyrimo autorė Julia Stern pabrėžė, kad svarbu kurti programas, skirtas vyresnio amžiaus vienišių vienatvės prevencijai, atsižvelgiant į unikalius jų asmenybės bruožus.

Ji siūlė sudaryti galimybes vyresnio amžiaus vienišiams susitikti su bendraminčiais ir gauti reguliarią globėjų paramą.

Tyrimo išvadose pabrėžiama, kad reikia geriau suprasti vienatvę ir jos poveikį pasitenkinimui gyvenimu.

Pripažindami skirtumus tarp visą gyvenimą gyvenančių vienišių ir tų, kurie buvo partneriai, tyrėjai ir politikos formuotojai gali parengti veiksmingesnes strategijas, skirtas visų asmenų, nepriklausomai nuo jų santykių statuso, gerovei palaikyti.