Mokslininkai įvardijo bruožą, būdingą visiems nelaimingiems žmonėms: ar atpažįstate jį savyje?

Vienas bruožas, jungiantis nelaimingus žmones

Ar kada susimąstėte, kodėl kai kurie žmonės, atrodo, nuolat skendi negatyvume? Psichologai, tyrinėjantys emocinę gerovę, atskleidė vieną bendrą bruožą, kuris nuolat kartojasi chroniškai nelaimingų žmonių grupėse. Tai nėra skurdas, vienatvė ar prasta sveikata, nors šie veiksniai neabejotinai prisideda prie bendros savijautos.

Pagrindinis kaltininkas, pasak mokslininkų, yra pernelyg intensyvus mąstymas, dar vadinamas ruminavimu. Tai nuolatinis negatyvių emocijų, problemų ir praeities nesėkmių „virškinimas“ mintyse, neieškant sprendimų. Protas tarsi įstringa tame pačiame rate ir be perstojo suka tas pačias pesimistiškas mintis.

Kas vyksta smegenyse?

Smegenų tyrimai atskleidžia, kas vyksta fiziologiniu lygmeniu, kai žmogus pasineria į ruminavimą. Šis procesas aktyvuoja vadinamąjį numatytojo režimo tinklą – smegenų sritį, atsakingą už į save nukreiptą mąstymą. Tuo pačiu metu slopinamos sritys, kurios padeda kontroliuoti mintis ir spręsti problemas. Dėl to žmogus jaučiasi tarsi įkalintas savo paties mintyse – ir neurologiškai tai yra tiesa.

Chroniškai nelaimingų žmonių smegenyse pastebimi ir kiti pokyčiai. Migdolinė liauka, atsakinga už emocijas, tampa itin jautri bet kokioms suvokiamoms grėsmėms, o atlygio centrai silpniau reaguoja į teigiamus stimulus. Svarbiausia, kad dėl neuroplastiškumo smegenys prisitaiko: kuo dažniau einama negatyvių minčių takais, tuo tvirtesni ir labiau automatiški jie tampa. Pesimizmas iš pasirinkimo virsta įpročiu.

Kodėl kituose matome, o savyje – ne?

Vienas labiausiai neraminančių aspektų yra tai, kad negatyvaus mąstymo modelius kur kas lengviau atpažįstame aplinkiniuose nei savyje. „Ji visada linkusi dramatizuoti“, „Jis niekada nemato nieko gero“ – tokios pastabos apie kitus mums įprastos. Tačiau pripažinti, kad patys elgiamės lygiai taip pat, yra beveik neįmanoma.

Psichologai šį reiškinį vadina kognityvine akla dėme. Mūsų pasąmonė pasitelkia gynybos mechanizmus, kad apsaugotų savivertę, todėl atsiranda pasipriešinimas pripažinti savo mąstymo klaidas. Vieno tyrimo metu dalyviai lengvai identifikavo kitų žmonių polinkį katastrofizuoti situacijas, tačiau visiškai nepastebėjo identiškų modelių savo pačių mąstyme.

Trys žingsniai, padedantys nutraukti ciklą

Gera žinia ta, kad mąstymo įpročius galima pakeisti. Neuroplastiškumo tyrimai rodo, kad nuosekliai praktikuojant tam tikras technikas, smegenyse per kelias savaites gali susiformuoti nauji, pozityvesni nerviniai takai. Štai trys pagrindiniai žingsniai:

1. Pripažinimas. Pirmas ir svarbiausias žingsnis – suprasti, kad pesimizmas dažniausiai yra ne objektyvi realybė, o susikurtas mąstymo įprotis. Šis suvokimas atveria kelią pokyčiams.
2. Stebėjimas. Pradėkite stebėti savo mintis be vertinimo. Tam gali padėti dienoraščio rašymas, kuriame fiksuotumėte pasikartojančias negatyvias temas, arba meditacija. Užduokite sau klausimą: „Ar tikrai viskas yra taip blogai, kaip aš galvoju? Ko aš nepastebiu?“
3. Pertvarkymas. Kai pagaunate save katastrofizuojant, sustokite. Paklauskite savęs: ar tai, ką galvoju, yra faktas, ar tik mano interpretacija? Ar yra įrodymų, kurie prieštarauja šiai minčiai? Ar sąmoningai ignoruoju teigiamus dalykus?

Kelias į pokyčius gali būti nelengvas, tačiau atpažinus savo polinkį į negatyvų mąstymą, atsiranda galimybė jį kontroliuoti. Kartais tam, kad nutrūktų užburtas nelaimingumo ratas, tereikia vieno atviro ir sąžiningo klausimo sau pačiam.