Sekite mus „Facebook“ 👍
Kodėl vis atsiduriame su tuo pačiu žmogumi, tik kitu vardu?
Daugelis žmonių susiduria su jausmu, kad jų santykiai kartojasi pagal tą patį scenarijų: intensyvi ir jaudinanti pradžia, po kurios seka nerimas, nesaugumas ir galiausiai – skaudi pabaiga. Keičiasi veidai ir vardai, tačiau pagrindinė dinamika išlieka stebėtinai panaši. Psichologai teigia, kad atsakymų į šį klausimą reikėtų ieškoti ne dabartiniame partneryje, o kur kas giliau – mūsų vaikystės patirtyse.
Meilės pamokos iš vaikystės: kaip susiformuoja mūsų prisirišimo modelis
Mūsų smegenys labai anksti išmoksta, koks jausmas yra meilė ir artumas. Šios pamokos gaunamos ne iš knygų ar filmų, o iš kasdienio bendravimo su artimiausiais žmonėmis – tėvais ar globėjais. Būtent jų elgesys suformuoja pamatinį supratimą, ko tikėtis iš artimo ryšio.
Jei vaikystėje patirtas rūpestis buvo nenuoseklus – vieną dieną šiltas ir artimas, o kitą – šaltas ir atstumiantis – vaikas išmoksta, kad meilė yra nenuspėjama ir jos reikia nuolat siekti bei nusipelnyti. Šis modelis, pasak specialistų, niekur nedingsta ir suaugus – jis tiesiog perkeliamas į romantinius santykius. Protui tai, kas pažįstama, atrodo saugu, net jei tas pažįstamumas istoriškai kėlė skausmą. Dėl šios priežasties nesąmoningai ieškome partnerių, kurie atkartotų mums jau žinomą emocinę aplinką.
Kai nerimas virsta „chemija“: kodėl traukia tai, kas skaudina
Nuolatinis laukimas, nežinia, ar partneris paskambins, ar parašys, mintys, besisukančios tik apie jį – daugeliui tai atrodo kaip aistros ir stiprios „chemijos“ ženklas. Tačiau mokslas siūlo kitą paaiškinimą. Tokiose situacijose jaučiamas stresas ir nerimas aktyvuoja nervų sistemą, išskiria streso hormonus, tokius kaip kortizolis ir adrenalinas. Dėl to širdis plaka greičiau, o dėmesys sutelkiamas į nerimo šaltinį – partnerį, kuris tampa išskirtinai reikšmingas.
Tikra, brandi meilė dažniausiai yra kur kas ramesnė ir stabilesnė. Ji suteikia saugumo, o ne adrenalino antplūdžių. Tačiau žmogui, pripratusiam prie emocinių svyravimų, tokia ramybė gali atrodyti nuobodi ar net tuščia. Gali kilti jausmas, kad „trūksta kibirkšties“, nors iš tiesų trūksta tik įprasto nerimo. Būtent todėl dažnai atstumiame ramius ir patikimus partnerius, grįždami prie tų, kurie verčia jaustis lyg ant adatų.
Kaip atpažinti ir nutraukti pasikartojantį ciklą
Pirmas ir svarbiausias žingsnis pokyčių link – atpažinti pasikartojantį modelį. Svarbu ne analizuoti vieną nepavykusį ryšį, o pamatyti bendrą tendenciją: ar visi partneriai pasižymėjo panašiais bruožais, pavyzdžiui, buvo emociškai nepasiekiami? Ar santykių dinamika visada buvo panaši – nuo didelio intensyvumo pradžioje iki tuštumos pabaigoje?
Įvardijus šį modelį, jo galia ima mažėti. Žmogus pradeda suprasti, kad tai ne „likimas“ ar „nesėkmė“, o išmoktas elgesys, kurį galima keisti. Psichologai pabrėžia, kad smegenys tiesiog išmoko klaidingą meilės apibrėžimą, tačiau jas galima „perprogramuoti“ ir išmokyti naujo, sveikesnio.
Sąmoningas pasirinkimas: kelias į sveikesnius santykius
Sveikesnis partnerio pasirinkimas iš pradžių gali jaustis neįprastai. Ramybė vietoje dramos, stabilumas vietoje nenuspėjamumo, partneris, kuris atrašo per kelias valandas, o ne po kelių dienų – visa tai gali pasirodyti kaip trūkumas. Tačiau tai nėra nuobodulys – tai saugumas, kurį smegenys dar tik mokosi atpažinti kaip meilės pagrindą.
Pokyčiai prasideda ne nuo kito partnerio paieškos, o nuo savęs pažinimo. Svarbu suprasti, kodėl traukia būtent tam tikro tipo žmonės ir kokias pamokas apie artumą atsinešėme iš vaikystės. Kartais užtenka vos kelių pokalbių su specialistu, kad pasikartojantis scenarijus taptų aiškus. O kai modelis yra matomas, pasirinkimas iš automatinio virsta sąmoningu. Būtent nuo šio momento atsiranda galimybė kurti kitokius, stabilesnius ir laimingesnius santykius.
