Pelenės kompleksas: psichologai įvardijo sindromą, verčiantį moteris laukti išgelbėtojo

Kas iš tiesų yra Pelenės kompleksas?

„Tu turi Pelenės kompleksą“, – kartą per kavos pertraukėlę savo draugei pasakė klinikinė psichologė Aurelija. Ši frazė iš pradžių sukėlė nuostabą, vėliau – palengvėjimą, o galiausiai – nerimą. Pasak specialistės, tai dažna reakcija, kai moteris pagaliau gauna pavadinimą jausmui, kuris ją lydi daugelį metų – nesąmoningam norui, kad kas nors kitas prisiimtų atsakomybę už jos laimę.

Nors skamba lyg metafora iš pasakos, Pelenės kompleksas yra realus psichologinis modelis, apibūdinantis moterų polinkį laukti išorinės jėgos – partnerio, tėvų ar net viršininko – kuri išspręstų jų problemas ir suteiktų gyvenimui prasmę.

Kodėl taip nutinka: pasakų įtaka ir auklėjimas

Tai psichologinis reiškinys, kai moteris, dažnai to nesuvokdama, perduoda atsakomybę už savo finansinę, emocinę ir socialinę gerovę kitiems. Ji tikisi, kad atsiras „princas“, kuris ją išgelbės iš nepatinkančio darbo, sudėtingų santykių ar finansinių sunkumų.

„Šio modelio šaknys glūdi giliai socializacijoje: pasakose, kuriose pasyvios ir nuolankios herojės apdovanojamos, šeimos modeliuose, kur moterys yra priklausomos, ir kultūrinėje aplinkoje, kurioje mergaitės giriamos už tai, kad yra „malonios“ ir „nekeliančios problemų“, – aiškina psichologė Aurelija.

Pasak jos, per dešimtmečius toks elgesys tampa beveik instinktyvus. „Moteris net nesuvokia, kad laukia. Ji tiesiog galvoja, kad dar neatėjo tinkamas laikas, nepasitaikė galimybė ar tiesiog ne tas momentas veikti“, – teigia specialistė.

Aštuoni požymiai, padėsiantys atpažinti sindromą

Psichologė išskiria aštuonis pagrindinius ženklus, kurie gali rodyti, kad moteris yra linkusi į Pelenės kompleksą. Jei atpažįstate savyje ar artimoje aplinkoje bent kelis iš jų, verta susimąstyti.

1. Svarbių sprendimų atidėliojimas. Nuolatinis laukimas „geresnio momento“ pradėti verslą, keisti darbą ar nutraukti toksiškus santykius.
2. Finansinė priklausomybė. Visi finansiniai klausimai ir sprendimai patikimi partneriui, vengiama prisiimti atsakomybę už savo pinigus.
3. Baimė siekti karjeros. Nors kompetencijos pakanka, vengiama prašyti paaukštinimo ar imtis vadovaujančių pareigų, nes tai susiję su didesne atsakomybe.
4. Pasyvumas santykiuose. Likimas nelaiminguose santykiuose tikintis, kad partneris pasikeis arba situacija išsispręs savaime.
5. Kaltės jausmas dėl savo poreikių. Sunku išsakyti savo norus ir poreikius, nes atrodo, kad tai egoistiška ar sukels nepatogumų kitiems.
6. Savivertės priklausomybė nuo išorės. Savęs vertinimas tiesiogiai priklauso nuo kitų žmonių (ypač partnerio) pritarimo ir pagyrų.
7. Lyderystės vengimas. Tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime vengiama imtis iniciatyvos ir vadovaujančio vaidmens.
8. Neapibrėžtas pagalbos laukimas. Nuolatinis jausmas, kad „kažkas turėtų padėti“, nors neaišku, kas ir kaip konkrečiai.

Kaip pasakos tampa gyvenimo scenarijumi

Klasikinė Pelenės istorija moko, kad pasyvus gerumas ir kantrus laukimas galiausiai bus apdovanoti. Princas ateis ir viską išspręs. Pasak Aurelijos, ši pasakos struktūra, nors ir nekalta, formuoja pasąmoningą nuostatą, kad aktyviai veikti ir rizikuoti nėra būtina ar net pavojinga.

„Tai nėra sąmoningas procesas. Nei tėvai, nei kultūra to nemoko tyčia. Tačiau rezultatas tas pats – moters autonomija susiaurėja, pasirinkimų laukas sumažėja, o kuo ilgiau laukiama, tuo sunkiau tampa imtis iniciatyvos“, – pabrėžia psichologė.

Pirmas žingsnis pokyčių link: kaip perimti kontrolę?

Norinčioms išsivaduoti iš šio pasyvaus laukimo modelio, Aurelija siūlo pradėti nuo mažų, bet konkrečių veiksmų. Vienas iš efektyviausių pratimų – kiekvieną savaitę sąmoningai priimti bent vieną sprendimą, kurį anksčiau būtumėte linkusi patikėti kam nors kitam.

„Tai gali būti bet kas: nuo finansinio sprendimo, pavyzdžiui, investicinio fondo pasirinkimo, iki profesinio – pokalbio su vadovu dėl naujų atsakomybių, ar tiesiog buitinio – savarankiškai suplanuotos kelionės. Svarbiausia, kad sprendimas būtų jūsų“, – pataria specialistė.

Jos teigimu, esminis pokytis įvyksta tuomet, kai klausimą „kas mane išgelbės?“ pakeičia klausimas „ką aš pati nusprendžiau padaryti dėl savęs šią savaitę?“.

Pelenės kompleksas nėra diagnozė, o elgesio modelis, kurį galima keisti. Pirmas žingsnis – jį atpažinti savyje arba aplinkiniuose ir suprasti, kad laimingo gyvenimo kūrėjas yra ne pasakų princas, o jūs pats.