Sekite mus „Facebook“ 👍
XX a. pirmosios pusės mada dažnai prisimenama dėl puošnumo, blizgesio ir žavesio, nors iš esmės po truputį buvo žingsniuojama paprastumo link, atsisakoma korsetų, o kartu – ir per liemenį „įsmaugto“ moters figūros vaizdinio. Drabužių siluetai tapo vis paprastesni, po truputį trumpėjo ir sijonai, o štai vyrų mados fronte atsirado laisvalaikio kostiumai.
Juntami karo palikti pėdsakai
1920–1925-aisiais vis dar buvo jaučiamas Pirmojo pasaulinio karo alsavimas į nugarą. Šis karinis konfliktas padarė esminį ir negrįžtamą poveikį visuomenei, kultūrai ir, žinoma, madai. Naujojo įsigalėjusio stiliaus esmė buvo paprastumas, toli gražu nedominavęs ankstesnėje moterų madoje. Be to, moterys tarsi įsisąmonino faktą, kad vyrai nuo šiol joms nebegarantuoja saugaus gyvenimo, tad pačios pradėjo dirbti, reikalauti lygių teisių ir kurtis asmeninę gerovę.
Prieš kiek daugiau nei 100 metų suklestėjo ir masinė drabužių gamyba: jie tapo įperkami kiekvienai moteriai, net ir neišgalinčiai lankytis pas gerus siuvėjus.
Tiesus suknelių siluetas ir pažemintas juosmuo
Madą tyrinėjusi istorikė Jaynė Shrimpton savo knygoje „Mada 1920-aisiais“ rašo:
„Patogesnės, šiuolaikiškesnės spintos kūrimas buvo pagrindinė XX a. II dešimtmečio tendencija, ir visą dešimtmetį buvo matomas siekis supaprastinti aprangą: atsisakyta formalumo, kelių drabužių sluoksnių. Visa tai – siekiant komforto, lengvesnio, natūralesnio efekto.“
Šis paprastumas ir sukūrė populiariąją „vamzdinę“ „garconne“ (berniukišką) išvaizdą, dominavusią didžiąją dalį dešimtmečio. Ją reprezentavo netgi kelnėmis mūvinčios moterys.
XX a. II dešimtmetyje, manoma, atsirado ir suknelės pažemintu juosmeniu ir nuslenkančiais / nusvirusiais kraštais. Liemuo pažemintas, manoma, buvo todėl, kad moterims būtų patogu šokti tuo metu itin madingą šokį čarlstoną. Įsigalėjo ir restoranų, vakarėlių kultūra, taigi viskas buvo orientuota į ją: pradėti gaminti bateliai žemesniais kulniukais, kad moterims būtų patogu šokti.
Tuo metu prioritetas buvo teikiamas praktiškiems audiniams. Šį stilių padėjo populiarinti Coco Chanel (1883–1971) – viena garsiausių to laikotarpio dizainerių. Ji ir pasiūlė džersį – praktišką, tvirtą ir, svarbiausia, nebrangų audinį.
Manoma, kad 1926-aisiais galėjo atsirasti ir populiarioji C. Chanel maža juoda suknelė.
Vakarinės suknelės kartais vis dar būdavo iki žemės, nors kuriant vakarinius drabužius daugelis principų buvo pasiskolinta iš kasdienio garderobo mados.
Taigi, esminis tiek kasdieniams, tiek vakariniams moterų drabužiams būdingas bruožas – paprastas pasiuvimas. Tiesa, vakarinius drabužius atskirti leidžia puošnus dekoras: karoliukai, blizgučiai, siuvinėjimai ir t. t. Dažni vakarinių suknelių derinys – šilkas, dekoruotas biseriu (smulkiais karoliukais) ar net cirkoniu.
Tiesa, madas diktavo ne vienintelė C. Chanel. Tam tikro stiliaus sukneles išpopuliarino ir dizainerė Jeanne Lanvin (1867–1946). Jos suknelės buvo su ilgais, „pilnais“ sijonais su net keliais pasijoniais ir klostėmis. Tokio tipo suknelės buvo romantiškos ir moteriškos. Dizainerė mėgo pastelines spalvas, o modelius papuošdavo šiaudinėmis skrybėlėmis. Taigi, J. Lanvin suknelės gerokai skyrėsi nuo beformių C. Chanel siluetų.
Kasdien moterys puošėsi sportinius primenančiais kostiumėliais
Dar viena XX a. II-ojo dešimtmečio tendencija – sportinė apranga, dėvima vietoje kasdienių drabužių. Sportinę aprangą ilgą laiką laisvalaikiu dėvėjo vyrai, tačiau galiausiai ją mielai pradėjo rinktis ir daliosios lyties atstovės. Manoma, kad sportinius drabužius išpopuliarino vėlgi C. Chanel, kaip ir daugelį XX a. pirmoje pusėje vyravusių stilių.
Tačiau prie sportinės aprangos populiarinimo ženkliai prisidėjo ir kiti dizaineriai – J. Regny ir J. Patou. Tiesa, lyginant su šiuolaikine sportine ar kasdiene apranga skirtumas – didžiulis. Tiesiog drabužiai buvo laisvesnio silueto, bet vis tiek labiau priminė kostiumėlius, o ne sportinę aprangą.
Populiariausias tuo metu sportas buvo tenisas, taigi, nieko keista, kad jis stipriai įkvėpė ir tuometę madą. O viena populiariausių II-ojo dešimtmečio mados žvaigždžių buvo tenisininkė Suzana Lenglen, kuriai klostuotą teniso suknelę ir galvos raištį sukūrė dizaineris Jeanas Patou (1887–1936). Šios tenisininkės stilius tiek aikštelėje, tiek už jos ribų įkvėpė daugybę moterų.
Mados istorinė J. Shrimpton rašo:
„XX a. 20-ojo dešimtmečio pabaigoje, sekant minėtosios tenisininkės pavyzdžiu ir siekiant atspindėti platesnes mados tendencijas, madingos tapo berankovės suknelės iki kelių.“
Sportiniai drabužiai atrodė taip puikiai, kad jais dėvint buvo galima eiti pietauti į restoranus. Jie dažnai buvo dėvimi iki pat „kokteilių valandos“.
Viskas, net ir šukuosenos, „sukosi“ aplink berniukišką figūrą
Apskirtai XX a. 20-ajame dešimtmetyje mada buvo susijusi su visa išvaizda ir bendromis viso kūno formavimo tendencijomis. Paprastos linijos ir andragogiškos (berniukiškos) formos geriausiai atrodė ant kūno, kuriame nėra ryškių linkių. Taigi, sportuodamos, laikydamosi griežtokų dietų ir dėvėdamos formuojančius apatinius, moterys ir bandė pasiekti tokią išvaizdą.
Daugelis moterų rinkosi Bob kirpimą – itin populiarią šukuoseną, išpopuliarėjusią būtent 1920-aisiais. Tiesa, metams bėgant šukuosenos vis trumpėjo: pirmiausia Shingle kirpimas, o paskui – ir Eton. Tačiau dešimtmečiui besibaigiant moterys ir vėl pradėjo auginti plaukus. Itin populiarus aksesuaras buvo kliošinė skrybėlė, puikiai derėjusi prie trumpų plaukų šukuosenos.
Maudymosi kostiumėliai tarpukariu
Karas nulėmė ir maudymosi kostiumėlių pokyčius. Štai XX a. pradžioje dar dominavo maudymosi kostiumėliai iš dryžuoto vilnonio trikotažo, o po karo maudymosi kostiumėliai tapo siauresni, patrauklesni ir padėjo paslėpti figūros trūkumus (skirtingai nei jų pirmtakai). Netrukus netgi pradėti rengti maudymosi kostiumėlių konkursai, o paplūdimio aprangos „ansamblį“ papildė ir kepuraitės, kojinės bei maudynių šlepetės.
Netrukus išpopuliarėjo art deco stiliaus vientisi maudymosi kostiumėliai: jų kūrėjos – emigrantės iš Rusijos Marija Novickaja ir Sonia Delaunay. Tiesa, atskiri kostiumėliai atsirado tik IV-ajame XX a. dešimtmetyje.
Ką rengėsi Lietuvos tarpukario moterys?
Tarpukario madas diktavo Kaunas – tuometė sostinė. Mados reikalai nuo užsienio čia atsiliko nedaug: mieste buvo galima įsigyti makiažo priemonių, moterys atidžiai rinkosi sukneles vakarėliams ir sportinius kostiumėlius. Tiesa, jei jau paminėjome makiažą, populiarėjo ryškus grimas, padėjęs kurti geidžiamos, bet kartu ir šiek tiek pavojingos vamp moters įvaizdį, kurį išpopuliarino Holivudo nebylusis kinas.
Maždaug apie 1925-uosius metus Lietuvoje pradėtos siūti populiariosios „flapper“ stiliaus vakarėlių suknelės. Tai tiesios, laisvo silueto suknelės, apnuoginančios rankas, kartais siuvamos ir visai be petnešėlių. Neretai juosmuo būdavo nuleidžiamas net iki klubų, nors pačios suknelės – aukščiau kelių. Prie tokių suknelių atitinkamai buvo mūvimos ir kojinės iki kelių.
Maždaug tais pačiais 1925 m. Lietuvoje suklestėjo ir minėtasis „garcone“ stilius. Jis mūsų šalyje išsilaikė bene ilgiausiai ir sukėlė bene daugiausia diskusijų.
Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo mados žurnalų, tačiau iš užsienio jų parveždavo užsienyje besimokantys ar viešintys modeliuotojai ir siuvėjai.
Tiesa, buvo pasipiktinusių moterų išvaizda: buvo netgi sušauktas „mados teismas“: bažnyčios atstovų ir aktyvisčių diskusija apie tai, kad moderni mada kenkia, esą trumpo kirpimo moterys gali nuplikti, o dėvėti drabužius be rankovių – tiesiog nehigieniška ir nepadoru.
Beje, reikėtų priminti, kad ir lietuvaitės vis drąsiau smalsiems žvilgsniams atidengdavo ne tik krūtinę, bet ir nugarą.
Taigi, gana konservatyviai to meto visuomenei reikėjo laiko įprasti prie mados iššūkių.
Rekomenduojame skaityti toliau:
Kodėl naujus drabužius visuomet būtina išskalbti? Atsakome išsamiai
