Svarbu kiekvienam bėgikui: mokslininkai atskleidė tai, kas padės sumažinti traumų riziką bėgiojant

Įsivaizduokite save bėgančius taku arba bėgimo takeliu. Ar pirmiausiai nusileidžiate ant kulno, viduriu, ar priekine pėdos dalimi? Jei esate kaip dauguma bėgikų, kurie dalyvavo tyrime, galbūt klaidingai atsakėte į šį klausimą, ir dėl šio klaidingo įsitikinimo galite patirti traumų. Be to, ar žinojote, kad bėgimo batelių keitimas taip pat gali prisidėti prie didesnės traumų rizikos?

Kas nustatyta atliktame tyrime?

Paskelbtame tyrime daroma išvada, kad dauguma bėgikų nežino, kaip jų pėdos bėgant atsitrenkia į žemę. Toks informacijos trūkumas, ypač tų, kurie avi batus storu kulnu, gali prisidėti prie su bėgimu susijusių traumų ir trukdyti gerinti bėgimo formą.

Floridos universiteto mokslininkų atliktas tyrimas atskleidė, kad tik 42,7 proc. bėgikų galėjo tiksliai nustatyti savo pėdos smūgio būdą. Iš visų tyrimo dalyvių 28,3 % save priskyrė prie smūgiuojančių užpakaline pėdos dalimi, 47 % – prie smūgiuojančių ne užpakaline pėdos dalimi, o 24,6 % prisipažino nežinantys savo pėdos smūgio būdo.

Tačiau biomechaninė analizė parodė, kad iš tų, kurie nežinojo savo smūgio modelio, 81 % iš tikrųjų buvo galinės pėdos dalies smūgiuotojai, o 19 % – ne galinės pėdos dalies smūgiuotojai.

„Batelis yra tarp pėdos ir žemės, o dėl tokių savybių kaip didelis kulno ir piršto nuolydis bėgikams sunkiau nustatyti, kaip jie smūgiuoja į žemę.

Tai apsunkina tai, kaip mes perauklėjame žmones arba nustatome, ar žmogui gresia traumos ateityje“, – aiškina pagrindinė tyrimo autorė daktarė Heather Vincent.

Ši išvada ypač svarbi dėl to, kad per pastaruosius 15 metų daug dėmesio buvo skiriama pėdos smūgio modeliams, kurie gali turėti įtakos su bėgimu susijusioms traumoms ir bėgimo ekonomikai.

Skersinio pjūvio ir perspektyviniai duomenys rodo, kad su bėgimu susijusių traumų paplitimas, priklausomai nuo tyrimo, svyruoja nuo 49 % iki 92 %.

Straipsnyje pažymima, kad su bėgimu susijusių pasikartojančių traumų paplitimas yra dvigubai didesnis nei bėgimo su priekine pėdos dalimi atveju, be to, pėdos kontakto kampas yra mažiau kintamas, o tai gali padidinti lokalią audinių apkrovą ir traumų riziką.

Tai vienas didžiausių ir išsamiausių tyrimų

Tyrėjų komanda pasinaudojo savo unikalia padėtimi „UF Health“ Sporto rezultatų centre ir Bėgimo medicinos klinikoje, kurioje kasmet apsilanko šimtai bėgikų. Tai leido jiems išanalizuoti daugiau nei 700 bėgikų šešerių metų duomenis, todėl tai buvo vienas didžiausių ir išsamiausių tokio pobūdžio tyrimų.

Be paprasto sąmoningumo, batelių charakteristikos pasirodė esančios lemiamas veiksnys, turintis įtakos ir traumų dažnumui, ir pėdos smūgio nustatymo tikslumui.

Įvertinus kelis kintamuosius, paaiškėjo, kad bato kulno ir kojos piršto nuolydis yra nuoseklus tikslaus smūgio nustatymo ir su bėgimu susijusių traumų prognozavimo veiksnys.

Didesnis batų kulno ir piršto nuolydis buvo susijęs su mažesne tikslaus pėdos smūgio nustatymo tikimybe ir didesne traumų rizika.

„Turėjau išmokyti save atsisakyti didelių, aukštakulnių batelių ir apsiauti juos vidutinio amortizacijos laipsnio bateliais ir dirbti ties pėdų stiprinimu. Gali prireikti iki šešių mėnesių, kol tai taps natūralu. Tai procesas“, – sako Vincent.

Vieni iš labiausiai intriguojančių tyrimo rezultatų – bėgikai, kurie prisipažino, kad „nežino“, kaip jie bėgioja, patyrė daugiausiai su bėgimu susijusių traumų: 73 %, palyginti su 56 % ir 58 % bėgikų, kurie patys nurodė, kad bėgioja ne su užpakaline pėdos dalimi. Tai rodo, kad kūno pažinimas gali būti labai svarbus traumų prevencijai.

Tyrime dalyvavo įvairūs bėgikai nuo 12 iki 77 metų, vidutinis amžius – 35,4 metų. Moterys sudarė 51,5 proc. dalyvių, o 51,6 proc. tyrimo metu treniravosi varžybų metu. Mažiausias vidutinis savaitės programos tipinis bėgimo atstumas buvo 33,2 km.

Batų savybės pasirodė ypač svarbios. Tiksliai savo bėgimo modelį nustačiusios bėgikės, kurios bėga ne atbulomis, paprastai avėjo lengvesnius batelius, kurių kulno ir kojos nuolydis buvo mažesnis.

Šie bėgikai taip pat patyrė mažiausiai traumų iš visų grupių. Pastaroji išvada leidžia manyti, kad minimalistiniai batai gali pagerinti žemės pojūtį ir skatinti geresnį bėgimo suvokimą.

Traumų riziką padidina ir pakeista avalynė

Dar vienas svarbus traumų rizikos veiksnys – neseniai pakeista avalynė. Regresinė analizė parodė, kad bėgikai, kurie per pastaruosius šešis mėnesius keitė avalynę, beveik tris kartus dažniau pranešė apie su bėgimu susijusias traumas. Ši statistinė išvada pabrėžia, kad labai svarbu atsargiai pereiti prie naujų bėgimo batelių.

Nors batelių ir traumų sąsajos iš duomenų buvo aiškios, nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį reikia tolesnių tyrimų. Mokslininkai planuoja atlikti kontroliuojamus tyrimus, kuriuose bus nagrinėjama, ar batų tipo keitimas turi įtakos bėgikų pėdos smūgio nustatymo tikslumui ir traumų skaičiui.

„Norime, kad tai, ką nustatysime, taptų prasmingais būdais, kaip padėti bėgikams pakeisti savo formą, kad sumažėtų traumų rizika ir jie ilgai išliktų sveiki“, – aiškina daktarė H. Vincent.

Bėgikams, kurie bando pakeisti savo bėgimo formą, kad išvengtų traumų arba padidintų efektyvumą, norint sėkmingai pakeisti eiseną, labai svarbu tiksliai nustatyti dabartinį pėdos smūgio modelį.

Tyrimo metu nustatyta, kad tikslingas bandymas pakeisti pėdos smūgio tipą buvo susijęs su didesne tikimybe tiksliai nustatyti dabartinį pėdos smūgio tipą.

Šios išvados gali turėti įtakos tam, kaip sporto prekių parduotuvėse parenkami bateliai ir kaip kineziterapeutai vertina eisenos keitimą. Užuot pasikliovę vien tik bėgiko paties nurodytu smūgio tipu, specialistai, prieš teikdami rekomendacijas, gali būti priversti įtraukti objektyvų stebėjimą ar analizę.

Panašiai kaip vairuotojas, prieš programuodamas GPS, turi žinoti, kur jis pradeda važiuoti, taip ir bėgikai, prieš veiksmingai keisdami savo bėgimo formą, turi ją tiksliai žinoti. Šis tyrimas rodo, kad tai, ką avime, gali trukdyti šiam svarbiam savęs suvokimui.